Straipsnis paskelbtas 2025 m. rugpjūčio 28 d. Psychology Today
Istorijos, kuriomis gyvename
Nuo pat ryto tavo mintys turi vienintelį tikslą — padėti tau judėti per dieną kuo patogiau, net neabejojant, ką reikia daryti, kas esi, kas teisinga ar klaidinga, kas gera ar bloga. Tu pradedi dieną manydamas, kad esi teisus ir dažniausiai tiki, kad tai, ką darai, yra gerai. Tada savo patirtis vertini remdamasis praeities įsitikinimais.
Smegenyse, ten, kur saugoma ilgalaikė atmintis, glūdi pasakojimų dėžė — tavo vidiniai naratyvai, kuriais vadovaujiesi kiekvieną akimirką. Šie pasakojimai — mozaika iš gyvenimo patirčių, vertybių, auklėjimo, mokyklos, socialinių normų ir netikėtų įspūdžių. Jie formuoja tavo suvokimą apie realybę ir tapatybę.
Kaip rašo Jonathan Gottschall, „The Storytelling Animal“ autorius: „Žmogaus pasakojimas veikia tarsi gravitacija: jis mus supa ir formuoja visus mūsų judesius. Tačiau, kaip gravitacija, pasakojimas veikia taip nepastebimai, kad dažnai net nesuvokiame jo įtakos.“
Šios neperžiūrėtos interpretacijos — senų įsitikinimų, pasenusių vertybių bei baimių debesys — suteikia mums apgaulingą saugumo jausmą. Istorijos mūsų vidiniame veikimo modelyje veikia kaip operacinė sistema, nuolat veikianti fone, suteikianti stabilumo jausmą, nors iš tiesų gyvenimas bet kada gali pasukti netikėta linkme.
Šie naratyvai lemia, ką laikome tikra ir realu. Naujos patirtys gali pakeisti tikrovės interpretaciją, tačiau dažniausiai matome ir girdime tik tai, kas patvirtina mūsų jau turimus įsitikinimus. Mūsų smegenų pagrindinis tikslas – kaip pagrindinis išlikimo mechanizmas – saugiai laikyti mus savo pažiūrų ir nuomonių rėmuose.
Įprastose pokalbio situacijose mūsų pasakojimai apie tai, kas teisinga, kas gera ir kas bloga, dažnai lieka nepakitę net priimant kito žodžius. Ir būtent mūsų vertinimai apie pasaulį nulemia visus veiksmus. M. Scott Peck savo knygoje „The Road Less Traveled“ rašė: „Žmonės yra prasti vertintojai, linkę į prietarus, šališkumą ir giliai linkę matyti tai, ką nori matyti, o ne tikrovę.“
Kaip atsiverti gyvenimo grožiui
George’as Saundersas savo knygoje „A Swim in the Pond in the Rain“ rašė, kad atvirumas tiesai, slypinčiai už pasakojimo ribų, leidžia pamatyti grožį už tikrumo ribų. Išmokti apeiti apsauginį smegenų mechanizmą ir suabejoti savo istorijomis – tai kelias, mokantis mus labiau mylėti pasaulį.
G. Saundersas sako, kad klausimas „Ar X yra gerai ar blogai?“ gali būti per trumpas. Geriau užduoti platesnį klausimą: „Kam? Kokią dieną? Esant kokioms aplinkybėms? Ar gali būti netikėtų pasekmių? Ar blogame gali slypėti kas nors gera? Ar gerume — kas nors bloga? Papasakok daugiau.“
Svarbiausia įgūdžių dalis — išmokti stebėti, ką laikome užtikrintu, ir leisti sau įsivaizduoti, kas dar įmanoma. Tai reikalauja drąsos, nes tai reiškia paleisti tai, ką laikai tiesa, ir priimti būseną „aš nežinau“.
Tai galima daryti ir savarankiškai, tačiau kai tenka priimti svarbų sprendimą arba kai nesuprantame, kodėl mano emocijos trukdo veikti, galime kreiptis į koučerį.
Koučerio įžvalgos ir klausimai gali suteikti prieigą prie mūsų pasakojimų taip, kaip patys negalime. Tuomet galėsime pažvelgti į įsitikinimus ir prielaidas, kurios palaiko mūsų istorijas, bet kartu trukdo jaustis labiau patenkintiems ar netgi patirti džiaugsmą.
Koučeris suteikia saugią erdvę žengti į tų pasakojimų šešėlius, jausti įvairias emocijas, kurias ignoravai, arba pripažinti tiesą, kurią buvai nuslopinęs.
Išlikti įsimylėjus gyvenimą
Kad galėtum mylėti labiau, turi atsiverti trapiam gyvenimo netikrumui. Tik tada gali patirti visą jo grožio pilnatvę – įskaitant nuostabų meno kūrinį, kuriuo yra kiekvienas sutiktas žmogus.
Meilė gyvenimui gimsta iš nuolatinio požiūrio: „Aš nežinau. Esu smalsus sužinoti, kas dar įmanoma.“ Ar turi drąsos mylėti giliau?